Menu
Žygis su dukra iš projektų valdymo perspektyvos😃
Projekto komanda: sebuvis (40metis tėtis, turintis didelę žygių patirtį) ir naujokė (10metė dukra, retokai pasirašanti žygiams).
Žygis su dukra iš projektų valdymo perspektyvos😃
Projekto komanda: sebuvis (40metis tėtis, turintis didelę žygių patirtį) ir naujokė (10metė dukra, retokai pasirašanti žygiams).
Projekto eiga:
Gražus planas „ant popieriaus“ - per dvi dienas minant dviračius įveikti 70 km (nuo Pabradės iki senelių sodybos Dubingiuose ir atgal). Suplanuota kas 4 km daryti pertraukėles. Vėliau paaiškėjo, jog senbuvis turėjo pernelyg optimistinį požiūrį į naujokės galimybes, o naujokė gan miglotai suvokė ant ko pasirašo (pirminė vizija - smagus pasibuvimas su tėčiu😃).
Šokas susidūrus su realybe!
Po pirmų 2 kilometrų, nuspręsta tarp didesnių pertraukų, kas kilometrą daryti mažesnes pertraukėles. Dar po 2 kilometrų atsirado naujas terminas priešpertraukinės pertraukėlės😆 t.y. kas 500 metrų stojam ilsėtis.
Adaptacija.
Pradėjalus nerimauti, kaip čia bus toliau, po pirmų 10 kilometrų, tarsi įsijungė antras kvėpavimas, sumažėjo pertraukėlių ir sėkmingai numynėm likusią distanciją per nuostabaus grožio Asvejos regioninio parko miškus.
Projekto tarpiniai tikslai:
Sodybą pasiekėm abu nusikalę ir su sėdynių nuspaustais užpakaliais, tad išsimaudę ežere, vakare sau leidom tingų ir pelnytą poilsį. Naujokės nuovargis buvo toks didelis, kad ėmėm svarstyti ar neverta nutraukti projektą anksčiau laiko ir palikus dviračius pas senelius, vyktį namo su jų automobiliu.
Veiklos efektyvinimas ir procesų optimizavimas💪.
Ryte, nepaisant skaudančių užpakalių ir kitų raumenų, ryžtas tęsti kelionę nebuvo palaužtas. O dar kai atsirado tinkama motyvacija (prisiminus, kad namie šuniukas laukia sugrįžtančios šeimininkės), nuspręsta pabandyti spėti į anksčiau išvykstantį traukinį. Taigi jei į priekį atstumas įveiktas per 6 val, kelionė atgal užtruko 3. Svarbiausia, kad ne senbūvis, o naujokė buvo veiklos efektyvinimo iniciatorė ir ambasadorė. Turėdama įgaliojimus skelbti pertraukėles ir nustatyti keliavimo tempą, ji nuolat ragino senbūvį judėti greičiau ir mažiau poilsiauti😃.
Dabar jau dardam traukinyje namo. Abu pavargę bet laimingi.
23 km pėsčiųjų šalia Merkinės artimesnei pažinčiai su vienu iškiliausiu pokariu partizanų vadų, A. Ramanasku - Vanagu.
23 km maršrutas šalia Merkinės artimesnei pažinčiai su vienu iškiliausiu pokariu partizanų vadų, A. Ramanasku - Vanagu. Daug įdomių istorinių orientyrų, tame tarpe bunkeriai/vadavietės, partizanų priesaikos kalnelis, vieta kur Vanagas fotografavosi su vanagėliais ant pečių.
Gaila, kad mirė tiesioginis Vanago istorijos liudininkas, Kasčiūūnuose gyvenęs partizanų ryšininkas Juozas Jakavonis - Tigras. Prieš keletą metų lankantis pas jį su vaikais buvo be galo įdomu išgirsti pokario istoriją iš pirmų lūpų.
Neuschwanstein pilis viena iš romantiškiausių pilių Europoje. Sklando legenda, kad pas W. Disnėjus pamatęs šią pilį, nutarė šiek tiek patobulinęs, paversti savo kino kompanijos prekiniu ženklu.
Neuschwanstein pilis viena iš romantiškiausių pilių Europoje. Sklando legenda, kad pas W. Disnėjus pamatęs šią pilį, nutarė šiek tiek patobulinęs, paversti savo kino kompanijos prekiniu ženklu.
Kodėl gulbė? Nes vokiečiai mėgsta visokius naujadarus, tai paėmę tris žodžius neu (naujas/-a) ,schwan (gulbė), stein (uola) juos ir sujungė į vieną. Matyt, kad vargšai svetimšaliai liežuvį nusilaužtų bandydami ištarti
Bavarijos Alpės pribloškė kontrastu. Kai Šveicarijoje perėjimas iš lygumų į kalnus toks nuoseklus, kai palaipsniui vis didėja amplitudė, tai Vokietijoje lygu, lygu, o tada paukšt ir aukščiausi kalnai lyg siena stovi. Kadangi buvo debesuota tai ne karta pagavau save nuostabos būsenoje, kai žiūri - matai medžiais apaugusius kalnus, virš jų debesis, naturaliai priėmi kad tai ką matai yra riba skirianti žemę ir dangų. O tada pakeli akis aukščiau ir supranti, kad virš tos horizonto linijos pro debesų properšas dar matosi didingai stūksantis sniegu padengtas kalnas milžinas. Tai taip ir belieka spėlioti kur baigiasi tokio kalno viršukalnė.
O kur dar kriokliai, ežerai ir tarpekliai... taip kad Bavarija savo grožiu niekuo nenusileidžia savo kaimynėms Austrijai ir Šveicarijai.
Nors Materhorno vaizdai vertė aikčioti iš nuostabos, žygis link jo nebuvo toks saldus kaip įsivaizdavau. Kylant aukštyn priėjau keltuvą, kuris pasirodė per brangus ir nesiderinantis su Bomžturo koncepcija.
Nors Materhorno vaizdai vertė aikčioti iš nuostabos, žygis link jo nebuvo toks saldus kaip įsivaizdavau. Kylant aukštyn priėjau keltuvą, kuris pasirodė per brangus ir nesiderinantis su Bomžturo koncepcija. Tad teko rinktis: ar pasiduoti ir grįžti atgal į Zermat miestelį, ar priimti iššūkį ir pakilt į aukštikalnes savo jėgomis. Žinoma ilgai nesvarstęs priėmiau sau iššūkį tik maža bėdelė - vienintelis pakilimas į aukštikalnes tik einant slidinėjimo trasa. Per sniegą eiti buvo visai nieko, tik trasa buvo statoka (raudona). O dar puškuojant reikėjo saugotis, kad žemyn čiuožiantys slidininkai nenumuštų . Kartais jaučiausi kaip eidamas intensyvaus eismo greitkeliu, ypač kai reikdavo kirsti trasą iš vienos pusės į kitą.
Paskaičiavau, kad vakar įveikiau vieną kilometrą vertikalaus kilimo, lyg būčiau laiptais užlipęs į aukščiausią pasaulio pastatą Burj Khalifa. Žinoma vaizdai atpirko visą vargą, bet šiandien jaučiu, kad turiu kojas, tad teks rinktis nuosaikesnę programą
Vakar pameditavęs ties nuostabaus grožio Oeschinen ežero, nusileidau nuo kalnų į artimiausią miestelį, iš kurio susitranzavau traukinį...
Vakar pameditavęs ties nuostabaus grožio Oeschinen ežero, nusileidau nuo kalnų į artimiausią miestelį, iš kurio susitranzavau traukinį...
Pasirodo šis miestelis įsikūręs tarp tokių didelių kalnų, kad vienintelis kelias pirmyn - tuneliu persiristi į kitą kalnyno pusę. Dar įdomiau, kad tuo tuneliu gali važiuoti tik traukiniai Tad visi norintys persikelti į kitą pusę renkasi arba keleivinį traukinį arba traukinį, gabenantį automobilius.
Taip taip, jūs teisingai supratot: traukinys, kuris kaip smiltynės keltas, pasikrauna automobilius, o po to juos paleidžia kitoj pusėj.
Žinoma tokia proga negalėjau nepasinaudoti. Tad priėjęs traukinio laukiančių automobilių eilę, netrukus susipažinau su miela šveicarų porele, kurie sutiko priimti mane į savo ekipažą.
Kelionė buvo tikrai įspūdinga ir nors galima kibti prie formuluotės dėl traukinio sutranzavimo, bet faktas, kad važiauvau traukiniu ir už kelionę nemokėjau, tad techniškai užskaitau kaip sutranzavimą
Persiritus į kitą kalnyno pusę atitranzavau iki Zermat, elitinio kalnų kurorto, kuris prabangiom parduotuvėm tikriausiai nenusileidžia Davosui.
Pažioplinėjus po parduotuves, susiradęs jaukią vietelę išsiviriau grikių košės, o pavalgęs ėmiau dairytis vietų nakvynei. Nepatikėsit, bet akys raibo nuo pasirinkimų gausos Pasirodo šis regionas ne per seniausiai garsėjo ne slidinėjimo trasomis, o Alpių ūkininkais. Ir kiekvienas save gerbiantis ūkininkas turėjo po vieną, jei ne daugiau tvartelių.
Pirmame aukšte gyvuliukai, antrame šienas. Dabar šis kultūrinis paveldas po truputį nyksta nenaudojamas, tad aš praktiškai atlikau šventą misiją - įpūsti gyvybės apleistam statiniui.
Saldžiai išsimiegojus, šiandienos misija - šturmuoti instagramiškiausio Šveicarijos kalno Matterhorn prieigas
Per Velykų atostogas žmona sugalvojo nusivežti vaikus į Turkiją all inclusive viešbutį. Kadangi manes tokios pramogos netraukia, nusprendžiau papramogauti taip, kaip man patinka – pasibastyti po pasaulį.
Per Velykų atostogas žmona sugalvojo nusivežti vaikus į Turkiją all inclusive viešbutį. Kadangi manes tokios pramogos netraukia, nusprendžiau papramogauti taip, kaip man patinka – pasibastyti po pasaulį.
Nusižiūrėjau, kad iš Rygos galima pigiai nuskristi į pietų Vokietiją, o iš ten pakeliauti po Šveicariją. Tą ir padariau, nusipirkau bilietus, kad savaitę galėčiau pakeliauti po Šveicariją. Kad būtų dar smagiau, nutariau išsikelti sau iššūkį - kelionės metu neišleisti daugiau nei 100 eur ir paneigti mitą, kad keliauti Šveicarijoje yra brangu. Žinoma, kad įtilpti į biudžetą reikėjo atsisakyti tokių patogumų kaip nakvynė viešbutyje, maistas restorane, kelionė nuomotu automobiliu. Visgi įspūdžiai ir nuotykiai atsvėrė visus nepatogumus. Per savaitę tranzuodamas sukoriau 1000 km, aplankiau daug gražių vietų, patyriau įvairiausių nuotykių.
Kelionėje išleidau 76 eur . Tai vidutiniškai po 11 eur per dieną. Dar papildomai 60 eur kainavo lėktuvo bilietai pirmyn atgal. Tai suma sumarum gavosi 136 eur. Nors išleista ne taip ir mažai, bet įspūdžiai ir patirtys tikrai vertos šios investicijos
Šveicarija ir Vokietija užbūrė savo kraštovaizdžiu, tad būtinai reiks dar kart grįžti su šeima
O galvojau, kad pavojai tik Afrikoj laukia...
Ekspromtu sugalvoję pabėgti į gamtą, sėdom į traukinį ir į Pažeimenės stotelę atvykome 20.30.
O galvojau, kad pavojai tik Afrikoj laukia...
Ekspromtu sugalvoję pabėgti į gamtą, sėdom į traukinį ir į Pažeimenės stotelę atvykome 20.30. Paėję keletą kilometrų ėmėm ieškoti nakvynei tinkamos vietos ir paėję toliau nuo keliuko įsikūrėme jaukioje miško aikštelėje.
Mūsų pasiruošimą nakvynei, sutrikdė paslaptingi prožektoriai judantys mūsų link. Kadangi nežinojom, kas čia blaškosi miške tokiu vėlyvu metu, ruoštis pabaigėm tylėdami ir išsijungę savo prožektorius tam, kad neišsiduotume. Dėl viso pikto žmonai nusiunčiu mūsų kordinates. Kažkiek laiko pasiblaškę aplink paslaptingi prožektoriai ir jų savininkai grįžo iš kur atėję, tad mes lengviau atsikvėpę nuėjom miegoti.
1.20 iš miegų prižadino automatų ir pistoletų šūviai... iš siaubo apmiriau... pirma mintis - patekom į kažkokį gaujų susišaudymą. Gal dėl to jie prieš tai taip atkakliai švytaliojo, nes nenorėjo pašalinių liudininkų... šūviai pokši prie pat, už kokių 200 metrų, praskleidus palapinės kraštą net matosi šūvių žybsniai...
- Tėti, kas čia vyksta? - klausia persigandęs sūnus.
- Nežinau Aisti, kažkas šaudo.- nesumoju ką daugiau atsakyti.
Ką daryti?!? Skambinu 112, aplinkui aidint šūviams, bandau paaiškinti operatorei, kad patekom į apšaudymą ir nežinom ką daryti, reikia pagalbos evakuotis. Operatorė nuramina, kad perduos policijai ir rekomenduoja būti ramiai ir laukti policijos skambučio... Ramiai? Really? Kai esi viduryje kažkokios velniavos, tokie žodžiai visiškai neramina.
Po pusvalandžio šūviai nutolsta, mafijos versija jau atmesta, nes nesigirdi nei aimanų, nei dejonių, tik pavieniai riksmai. Kas dar čia galėtų būti? - diskutuojam su sūnum. Jis sako, gal čia kokia karinė stovykla? Gal koks komercinis naktinis pasišaudymas? Nežinia.
Belaukdami policijos vėl užmiegam. 3.20 suskamba telefonas ir pažadina operatyviai sureagavęs policijos patrulis. Sako - mes jau traukinių stotelėj, kur jūs? Paaiškinau, išėjau į kelią pasitikti. Susitikę kalbam. Jis sako - ar žinai kad jūs esat karinio poligono teritorijoj? Nu ne - atkertu - poligonas kitoj Žeimenos pusėj link Pabradės ir Joniškio. Deja, paaiškėja, kad mano žinios pasenusios. Prieš porą metų poligono ribos buvo praplėstos ir dabar apima ir mūsų nakvynės teritoriją. Tad susidūrėm ne su kažkokiais neaiškiais šešėlinio pasaulio atstovais, o su mūsų karių pratybomis...
Atsisveikinęs su policininkais, gulėdamas palapinėj dar ilgai negalėjau užmigti, galvodamas apie paniką, kuri apėmė aplink girdint šūvius. Baimę mirti ir norą išlikti, apsaugoti vaiką. Ir apie tą absoliutų bejėgiškumo jausmą, suvokiant (šiuo atveju įsivaizduojant), kad atsitiktinė kulka, gali apversti tavo gyvenimą aukštyn kojom. Taip pat nejučia pradėjau spėlioti, kaži kaip iš tiesų jaučiasi žmonės Ukrainoje, gyvendami nuolatinės grėsmės akivaizdoje. Kur nežinai ar atsitiktinai atklydusi raketa ar sprogmuo nepadės taško tavo gyvenimo istorijoje. Man užteko nakties toje grėsmių simuliacijoje ir dabar jau saugiai sėdžiu savo namuose, o milijonams žmonių ši grėsmė yra nuolatinė iš kurios jie negali pabėgti, nebent tik ignoruoti ar išstumti į sąmonės pakraščius.
Sūnaus, panašu, šie egzistenciniai apmąstynai nekankino, nes iš ryto jis žvaliau atrodė nei aš. O keliaudami šviesoje netgi radom ir informacinį stendą, kur galėjom išstudijuoti mums jau nebeaktualią informaciją apie poligoną😃
Man patinka tranzuoti dėl įvairių priežasčių. Tame yra ir ekonominių sumetimų, ir betarpiškos pažinties su žmonėmis, ir laisvės pojūčio.
Man patinka tranzuoti dėl įvairių priežasčių. Tame yra ir ekonominių sumetimų, ir betarpiškos pažinties su žmonėmis, ir laisvės pojūčio.
Daug visokių fantastiškų pakeleivių ir automobilių esu sutranzavęs. Prie Panevėžio su žmona kartą pavyko sutranzuoti mediką su greitąja, važiuojantį į konferenciją Vilniuje. Kartą teko važiuoti su fūros vairuotojų. Prieš porą metų Gruzijos kalnuose pavyko sutranzuoti miškovežį prikrautą rastų ir užsilipus ant jų dardėti dešimt kilometrų iki artimiausio miestelio.
Visgi niekas neprilygsta šios dienos nuotykiui. Viskas prasidėjo nuo to, kad atvykau į nac. parką ir susitranzavau safarį (irgi smagus dalykas, bet apie tai kitą kartą). Esmė, kad sužinojau, jog aš čia vienas iš nedaugelio, kurie iki šio parko vyko kelių transportu. Didžioji dalis turistų atskrenda iš Zanzibaro salos, nusileidžia vietiniame suplūkto žvyro aerodrome dienos safariui ir grįžta atgal. Iš kart smegeninėj ėmė kirbėti šelmiška mintis - o ką jei lėktuve yra laisvų vietų? Gal už simbolinę kainą sutiktų nuskraidinti tiesiai į Zanzibarą?
Po dienos safario mus atveža į tą patį aerodromą. Nueinu tiesiai prie lėktuvo sau išsikėlęs kartelę, kad negaliu mokėti daugiau nei 50$. Ten kaip tik stoviniuoja stiuardesė su pilotu. Atėjęs sakau „Sveiki, ar turit laisvų vietų, noriu skirsti su jumis“. Stiuardesė atsako, kad čia turiu reikalą su antruoju kapitonu, reikia kalbėtis su vyr. kapitonu. Nueinu pas pastarąjį, išdėstau savo klausimą. Kapitonas muistosi, sako - problema, nes bilietus tik Zanzibare parduoda. Na bet gal kaip nors... Pirmas barjeras įveiktas! Kelionės kaina 150$. Oj ne ne, negaliu sau tiek leisti, max 50$. Nu palauk, pažiūrėsim ką čia galima padaryti. Su kiekviena akimirka vis daugiau vilties, kad kreizi idėja gali materializuotis. Kurį laiką tarpusavyje pakalbėję sava kalba, atsisuka į mane ir sako - na gerai, bet turėsi lipti paskutinis. Okay. Ir turėsi sėdėti pilotų kabinoj, stiuardesės vietoj. What?!? Kas čia per čiūdai! Na bet nesipriešinu, darau viskas kas paliepta atsisėdu už pilotų, stiuardesė man paliepia iš vidaus užrakinti pilotų kabinos duris (tipo saugumo reikalavimai?!?) ir kylam skrydžiui....
Galva pilna visokiausių minčių. Sėdžiu susitingęs, bijau net sujudėti, kad nepajudinčiau ko nereikia. Visgi noriu gyvas pasiekti salą. Galvoju apie visus tuos saugumo reikalavimus įvestus po 09.11 ir kiek protokolų sulaužyta tokiu mano buvimu pilotų kabinoj skrydžio metu. Na bet yra kaip yra...
Toliau dar gražiau, nes turiu galimybę stebėti veiksmą iš vidaus. Kylant užsidega kelios raudonos lemputės su užrašu WARNING, pagrindinis pilotas kiekvieną kartą supypsėjus paspaudžia CANCEL WARNING. Nu gal čia ir nieko, juk vis tiek žino ką daro... Pakilus į reikiamą aukštį pagrindinis pilotas išsitraukia mobilųjį telefoną. Per petį žiūriu ką jis daro. Atsidaro Documents, Plane Safety Manual ir pradeda kažko ieškoti puslapiuose su pavadinimais: ENGINE FAILURE, PROPELLER OVERSPEED, COMPRESSOR STALL. Tada kelis kartus vis pabarbena į vieną daviklį, kuris akivaizdu, kad rodo ne tai, ką kapitonas norėtų matyti. Pagrindinis kapitonas ima intensyviai diskutuoti su antruoju kapitonu...
Plaukai stojasi piestu. Kol kiti keleiviai ramiai sau ilsisi savo kabinoj, aš klausiu kapitono: atsiprašau, užmačiau čia tas raudonas lemputes, ir kad ieškot kažko savo manual'e, ar viskas gerai su lėktuvu ir jo varikliu?
Piloto atsakymas iš vis išmuša iš vėžiu: „taip, taip, viskas gerai, čia naujas lėktuvas. Čia matai aš ruošiuosi gauti kapitono licenziją, tai mes su kolega padiskutuojam, susitikrinam ką mokam.“
😱😱😱!?! Aš gi galvojau, kad tu ir esi kapitonas, o ne mokinys. Tai kaip čia gaunasi? Mus skraidina du mokiniai, vienas labiau pažengęs, kitas mažiau? Žinoma šitų minčių garsiai neištransliuoju, tik viliuosi, kad gal jis netiksliai išsireiškė. Gal jau yra kapitonas, bet nori kokį aukštesnį rangą gauti ar pan. Bet aišku ramybės tas nepriduoda.
Judant link salos, po mumis saugiu atstumu skrendant kitam lėktuvui, vyresnysis pilotas parodo kitam į tą lėktuvą, atseit, žiūrėk, būk atsargus. Suprantu, kad kažkokių radarų šiame lėktuve neverta tikėtis, tad atrandu sau užsiėmimą, kaip būti naudingu - dairausi pro langus stebėdamas ar link mūsų nejuda kiti lėktuvai. Atsakingai dirbu rūpindamasis mūsų visų bendru saugumu. Taigi taip turiningai leidžiant laiką atskrendam į salą, nusileidžiam oro uoste, o išlipus iš lėktuvo, vos ne norisi žemę bučiuoti iš laimės, kad esu sveikas ir gyvas.
Tai štai koks neįtikėtinai įdomus, bet tuo pačiu ir baugus buvo šiandienos nuotykis😃 Po to, ką skaičiau apie avialinijų iš trečiųjų šalių saugumą ir ką pats savo akimis stebėjau, nutariau, kad atgal iš salos grįšiu su keltu😆
Nors stengiamės atrodyti kaip normalūs turistai ir neprisidaryti papildomų problemų, kažkaip problemos pačios mus susiranda🤔.
Nors stengiamės atrodyti kaip normalūs turistai ir neprisidaryti papildomų problemų, kažkaip problemos pačios mus susiranda🤔.
Kol kas nuosekliai kiekvieną dieną po 2-3 valandas laiko praleidžiam bendraudami su vienokiais ar kitokiais pariegūnais:
1 diena - su policinikais, gelbėjusiais mus nuo dramblių.
2 diena - su imigracijos pareigūnais. Nors buvom nuvažiavę 200 km nuo mūsų pirmos nakvynės vietos į kitą miestelį, einant gatve mus sustabdė ir paklausė „are you from Lithuania?“. Tada parodė savo telefone mūsų nuotraukas iš vakarykštės apklausos policijoje ir nusivežė į savo ofisą, bandydami išsiaiškinti, kodėl mes keliaujam vieni, o ne per turizmo agentūrą (pasirodo tokių keliautojų, jie dar nebuvo sutikę:)
3 diena - su Serengečio nac. parko pareigūnais, kurie atsisakė mus išleisti iš parko.
O viskas nutiko taip:
Kadangi neturim plano ir atsižvelgiam į besikeičiančias aplinkybes, sprendimai dažnai būna spontaniški ir improvizuoti. Kad ir safaris. Nors iš pradžių buvom sugalvoję, kad Serengetyje praleisim dvi dienas, po to persigalvojom ir nusprendėm sutilpti į vieną dieną. Kadangi parko mokesčiai brangūs, o dar ir už nakvynę parke reikia mokėti, tai tikslingiausias sprendimas pasirodė ištrūkti iš parko iki darbo pabaigos (yra keletas įvažiavimo/išvažiavimo vartų, kurie užsidaro 18 val).
Vairuotojas nebuvo sužavėtas tokiu planu ir spyriojosi, bet mes pasitelkę savo įtagą sugebėjom jo nuogastavimus nuraminti:
„... ne taip čia ir toli iki tų vartų, tik 170 km... mums visiems apsimoka, nes nereikės už nakvynę mokėti... tikrai bus kur nakvoti, nes va, žemėlapyje pažymėta stovyklavietė už parko vartų... viskas bus gerai, drauge, AKUNA MATATA (jokių problemų) tik važiuojam...“
Ir ką gi?
- Atvažiuojam prie vartų 18.40 - PROBLEMA;
- Įvažiuodami pažymėjom, kad grįšim per tuos pačius vartus, pro kuriuos įvažiuojam - PROBLEMA;
- Visos stovyklavietės užimtos - PROBLEMA;
- Bet koks judėjimas vakare uždraustas į bet kurią pusę nuo vartų - PROBLEMA;
Sukam galvas ką daryti? Gal tiesiog perlipti barjerą ir miegoti šalia parko? Pasirodo, kad parko apsaugos zonoj tas nelegalu. Gal važiuoti iki artimiausio miestelio už 50 km? Irgi neleidžia. Bediskutuojant pradeda temti. Išgirstam pareigūnų verdiktą - šianakt turim nakvoti šalia posto. Iš pradžių spyriojamės, bet pareigūnai ima aiškinti saugumo reikalavimus: mus apnakvindins nebaigtose statyti patalpose iš kurių mums uždrausta išeiti naktį, nes liūtai dažnai lankosi, kartais net įsikuria ant terasos šalią mums numatytos patalpos; jei norėsim eiti į tualetą, kreiptis į budintį pareigūną, kuris su ginku mus ten palydės. Visas abejones išsklaido Mantvydas, kuris pašvietęs į krūmus, parodo mus stebinčias ir tamsoje blizgančias kažkieno akis. Taigi nuolankiai įsikuriam patalpoje ir naktį gaunam galimybę pasiklausyti liūto riaumojimo🦁.
Viskas žiauriai faina, tik liko nepragalvotas vienas niunsas - nesusitarėm kokiu būdu mums išsikviesti tą pareigūną su ginklu. Tad gamtinius reikalus naktį tenka atlikti persisvėrus per lango rėmą, prieš tai baukščiai įvertinus, ar neslampinėja liūtai...
O apie sutaupymą, net kalbėti neverta...😃
O prasidėjo viskas tradiciškai nuo bandymo „suekonominti“ distanciją: “Ką čia, negi eisim aplinkui, juk čia pažymėtas nedidelis upelis, kirsim kampą, perbrisim ir išlįsim kur mums reikia...“.
O prasidėjo viskas tradiciškai nuo bandymo „suekonominti“ distanciją:
“Ką čia, negi eisim aplinkui, juk čia pažymėtas nedidelis upelis, kirsim kampą, perbrisim ir išlįsim kur mums reikia...“.
Tikriausiai buvom vieninteliai turistai sugalvoję tokią gudrybę, nes einant keliuku į mus nustebę žiūrėjo ne tik vaikai, bet ir suaugę🧐 Kad mes šiems vaikams esam egzotika, buvo galima suprasti iš to, kad nesulaukėm jokių įkyrių prašymų, tik abstulbusius žvilgsnius.
Priėjus vietą, kur buvom nusprendę bristi per upelį, sutikom žvejus, kurie sužinoję mūsų planą, buvo gana kategoriški ir pareiškė, kad upelis mėgstamas vietinių begemotų, kurie nesuprastų tokio įsibrovimo į jų teritoriją.
Teko skubiai ieškoti sprendimų. Kad visi tie sukarti kilometrai nenueitų veltui, įkalbėjom žvejus nuplukdyti mus pažiūrėti begemotų. Plaukimas buvo iš ties komandinis, nes žvejui irkluokant, man teko nuolat išpilinėti vandenį, tekantį pro valties plyšius😃
Galiausiai pamatėm begemotų šeimyną, kurie didingai sau maudėsi vandenyje. Iš pagarbaus atstumo stebėjom jų žaidimus vienas su kitu. Ir pagal žvejų instruktažą buvom pasiruošę kabarotis į artimiausią medį, jeigu kuris begemotas supyktų ir agresyviai mus pultų. Žinoma to neprireikė, bet jaudulys juos stebint nesulyginamas su tų pačių gyvūnų stebėjimu zologijos sode, nes čia tu jų karalystėje svečiuojies, o ne atvirkščiai.
Kai jau atrodė, kad diena tokia smagi ir turininga, kad geriau ir būt negali, pasirodė, kad tikrai gali...
Po dienos įspūdžių nutarėm eiti anksčiau miegoti, išsirinkom gražią vietą šalia bananų giraitės ir jau saldžiai snaudėm, kai mus prižadino šviesos ir garsai... Link mūsų artėjo 20 žmonių būrys... Hello sir, hello sir... išsibudinę iš miegų pradėjom kalbėtis su mandagiais atėjūnais. Paaiškėjo, kad reikalas rimtas😬 Pas mus atvyko kaimo policijos nuovados viršininkas su keturiais pavaldiniais, kaimo seniūnas ir kokių 15 smalsių kaimiečių. Pasirodo, palapinę pasistatėm tiesiai ant dramblių tako, kuriuo jie naktį keliauja ganytis į kaimiečių laukus. Kažkuris vietinis eidamas pro šalį mus pastebėjo, pranešė ir visa kaimo aukštuomenė susirinko mūsų gelbėti.
Tad teko greit pakuotis šmutkes, gavom pavėžėjimą iki policijos nuovados, kur sudalyvavom draugiškoje apklausoje, po to policijos automobiliu iki tinkamesnės stovyklavietės. Puikus nuotykis, tik gaila, kad dramblių taip ir nepamatėm😏
Nors prieš išvykstant kolegos keliautojai gąsdino, kad Tanzanija brangi šalis, visgi pavyko atrasti superinę ir svarbiausia pigią vietą nakvynei netoli oro uosto😃.
Nors prieš išvykstant kolegos keliautojai gąsdino, kad Tanzanija brangi šalis, visgi pavyko atrasti superinę ir svarbiausia pigią vietą nakvynei netoli oro uosto😃.
Visos teisės saugomos © 2023 | Svetainę sukūrė: Artix.lt